Gintarė ir Giedrius

Su kiekvienu kilometru vis labiau artėja – ir dvaras, ir lietus. Toks nenusiteikęs draugauti – tamsus, piktas. Važiuoju žvyruotais keliais, sąžiningai klausau GPS, bet sunkiai galiu patikėti, kad šitie keliai, atrodantys į niekur, nuves į dvarą. Dvarą! Ir tikrai, jis visa savo didybe prisistato man, o aš akimirką patikiu – čia Italija, tikra, Lietuvoje pasiklydusi Italija. Buvau girdėjusi ne kartą, kad egzistuoja toks nuostabus Babtyno Žemaitkiemio dvaras, bet dar niekada nebuvo tekę pačiai pamatyti. Ir apstulbti. Jei dar nebandėt susituokti – rekomenduoju. Ir dvarą, ir santuoką 🙂 

Nesu tikra, kas lietų išbaidė – pašėlęs jaunųjų grožis ar neįtikėtina, spalvinga ir gyva visų svečių bičiulystė! Apkabinimas, apkabinimas, apkabinimas, bučinys, kažkas nusijuokė, kažkas taip ir nenustojo šypsotis, dar vienas komplimentas, kažkur skrenda gražus žodis, apkabinimas ir…vėl nuo pradžių. Taip sukos šventės karuselė, taip sukausi ir aš – begėdiškai užsimiršus – o ką daryti, kai groja muzika nuostabi ir neįmanoma kūno sulaikyt? 

Galvoju, kad kiekvienas kieme nuo šiol privalo turėti raudoną sofą. Kad galėtų sutalpinti vienoje vietoje visus bučinius, istorijas, glėbius. Ar šiaip, kad būtų konkreti vieta, kur gali nusivesti tą, kurio labai pasiilgai, ir išmaudyti meilėje. 

Gintarė su Giedrium myli. Labai! Ir dar, prasitarė, kad myli kalnus. Kaip gražu žinot, kad tais kalnais dabar jiems galima bus dviese. Visą. Gyvenimą.