Marija ir Kęstutis
Susitikom Kauno senamiestyje, mažyčiame itališkame restorane. Kaip tada buvo šilta ir gaivu! Kažkur apelsinų sultyse nuskendo visas laikas – nepastebėjom, kaip jau ilgokai kalba nusisuko nuo vestuvių ir maudėmės visose kitose temose, kurios dar mums labai įdomu. Ėjau į mašiną išsišiepus – jau nuo tada pradėjau laukti jų šventės. Ėjau tokia pat ir iš mašinos jų meilės dieną. Marijos tėtis atidarė duris ir rūpestingai palydėjo į kambarį – tą gražų, spalvotą, mielom smulkmenom apkamšytą vaikystės kambarį – kuiame dabar vyksta namų mergaitės virsmas į nuotaką. Į kambarį su šviesa įskrieja ir mama, kuri nei iš meilės rankų, nei iš meilės žvilgsnio nepaleidžia savo mylimosios.
„Mamyte, tėveli“ – švelniai kreipiasi Marija į juos viename kambaryje.
Kitame – Kęstučio tėtis su mama ruošia sūnų tam svarbiam gyvenimo susitikimui, vis papasakodami, kelintas sūnus jau veda ir koks džiaugsmas jiems!
Norėčiau, kad pavyktų pasakyti, kiek mūsų verkė per ceremoniją, bet pati per ašaras nemačiau! Visiems viskas buvo aišku – šita meilė Dievo ir Dievui paskirta. Tiesiog, būna dalykai, kur matai – ir šventa, ir amžina.
O po to – suposi jūros, kutenosi smilgos, vyko meilės sukiniai ir pogulis hamake, šimtai apkabinimų ir bučinių, kurių mokė seneliai.
