Vyta ir Samuel

Nesistengsiu nieko apgauti – iš visų Europos šalių, ta stebuklingoji Italija – vis dar pati mylimiausia. Jau tiek kartų būta joje (ir tiek kartų būta kitur), bet širdis įsitvėrė į Italiją nuo pirmo vizito ir taip neapleidžia iki šiandien. O vestuvės Italijoje, Dieve mano, kaip gražu! Juk viskas aplink pasitarnauja kaip gražiausia scenografija – ir kalnai sugula paveiksliškai, ir vynuogynai noksta aplink jaunuosius, ir saulė visai kitom spalvom viską nutapo, ir žmonės galingi gebėjimu džiaugtis ir mylėti – na, kaip italams būdinga. Atvažiavom turėdami po lagaminą, išvažiuojam turėdami kelis viršaus, prikrautus įspūdžių – kaip gerai, kad tokių registruoti nereikia 🙂

Su gražuole Vyta ir jos mylimuoju Samuel susipažinom iš vakaro, valgydami Samuel močiutės vakarienę. Stalas talpino visus šeimos narius ir tiek, kiek truko vakarienė, tiek ir mes buvom tos šeimos dalis – čia jau pirmoji didžiausia dovana. Tyliai pagalvoju, kodėl mums Lietuvoje taip neįprasta būtų iš vakaro kartu vakarieniauti su jaunaisiais ir jų šeima? Kitą rytą į tuos namus žengi jau drąsus, žinai, kur koks kambarys, kokiais vardais kreiptis ir kokias bendras istorijas pratęsti. Taip ir buvo!
Pasiruošimas truko gal 10 min, o gal 3 valandas – nežinau. Niekas nežino! Niekas nežino ir kiek žmonių tuo metu tilpo namuose – turbūt visi brangūs – o jų…irgi niekas nežino kiek! Laikas tirpo itališkoj saulėj ir niekam jis nerūpėjo – buvo šitaip lengva, gaivu ir šviesu. Mylimos draugės šampano tostais apsupo Vytą, vis dar su chalatu, Samuel mama plaktuku taisė draugės batelius, tėtis iškilmingai parvežė nuotakos suknelę, kurią visi pasitiko ovacijomis, ir viskas taip vis pakrizenant sukosi iki ceremonijos.

Ceremonija. Gražioji, šventoji, tikroji.

O galiu nieko nesakyti apie fotosesiją? Na, apie tuos kalnus ir vynuogynus? Prieš juos noris tik patylėti. Skinti nuo šakos vynuogę ir sultingai grožėtis, kaip pasaulis sukurtas.

Pamenu, kai Vyta pasakojo, jog nebus šventės vedėjo, nes Italijoje jų ir nebūna, buvo labai smalsu pamatyti, kaip atrodo vakarėliai, kuriuos išlinguoja patys svečiai. Tai tas vakarėlis…kaip prasidėjo, grįžus iš fotosesijos, dar pievoje, taip ir tęsėsi, iki kol pasibeldė kita diena.

Parsivežiau palinkėjimą sau. Ir kitiems, jei norisi. Linkiu karts nuo karto budinti savyje itališką mokėjimą švęsti – ne tik vestuvėse, bet ir kasdienybėje – pastebėti kitą, nunešti jam saulę, valgyti su pasimėgavimu, kalbėtis su plačia širdimi, juoktis laisviau ir, tebūnie, šokti visur.