Išaušta rytas, vėsus ir jaudulio pilnas.
"Šiandien aš tapsiu žmona" kažkas pagalvoja vienam kambary. "Šiandien aš tapsiu vyras" kažkas pagalvoja kitam.
Tame mažame laiko tarpe tarp nubudimo ir jų susitikimo nutinka visas pasaulis – ir skubėjimas pasipuošti, ir krenta mamos ašara, ir tėtis, kaktą suraukęs, rūpestingai tvarko mašiną, ir vyriausių senelių maldos skrieja dangun, ir visų namų sienos alsuoja, kad šiandien – viskas ypatinga, ir gėlėmis visur kvepia – kieme, vazelėj ant stalo, mergaičių plaukuose.
Tame bėgime nutinka visas pasaulis, kurio, greičiausiai, jau kitą dieną niekas neprisimins. Ir tada susitinka JIE. Tie patys, kurie dar ką tik skubėjo ir vis galvojo „ar nieko nepamiršau”.
Tie patys, kurie pirmą kartą susitikę, kažin, ar tikėjosi (bet garantuotai – svajojo), kad ateis diena, skirta prisiekti vienas kitam gyvenimą. Susitinka. Visi nutyla. Visi prisimena, DĖL KO šiandien mes tokie kvepiantys ir pasipuošę. Ir viskas – teprasideda pasaka. Ei, teprasideda pasaka! Ir ji tikrai prasideda, o mes visi – iš paskos jiems. Stebėti ir stebėtis, ką meilė gali.
