Apie Druską

Suprantu, kad man duotas gyvenimas, todėl noriu mainais jį užrašyti, nufotografuoti ir pasūdyti. Čia – renkuosi rodyti, kaip sekasi fotografuoti.

Pirmosios vestuvės nutiko 2013 metais. Amžinai ačiū tiems žmonėms, kurie patikėjo ir pakvietė. Nes nuo tada skrieju per 10 sezoną ir negaliu sustot.

Nuo tada, kai paauglėjant pirmąkart paėmiau mažytę kamerą į rankas, taip niekada ir nebuvo įdomu fotografuoti medžius, jūras ir dangų. Niekaip nemačiau, kur ten grožis, palyginus su žmogum. Tik jis man buvo įdomu. Visomis jėgomis bandžiau tą jo akių gylį išmokti nufotografuoti. Tas rankų gyslas – visokio amžiaus, visokios patirties. Lūpų kampučius, tai kylančius, tai besileidžiančius. Šita kelionė apie žmogų tęsias iki šiandien ir nusikelia iš fotografijos į gyvenimą – ir jame man įdomiausia žmogus.

Turbūt čia tinkama vieta papasakoti apie tai, kur mokiausi fotografuoti. O kam nors tai būna įdomu? Taip, buvo kursų Lietuvoje, buvo Barselonoje. Buvo bakalauras ir keli magistrai, tiesa, visai ne apie fotografiją. Tačiau niekas taip ir neišmokė fotografuoti. To mokausi skaitydama sudėtingą eilėraštį ir jį atrakindama, mokausi, kai kojas mirkau lediniame Madeiros vandenyne, mokausi, kai su vieniša kaimyne pasilieku papildomą minutę pokalbiui arba kai tylumoj mindau Lietuvišką žemę, kur nors miškuos. Arba tada, kai sėdžiu Kalkutoj ant tų pačių grindų, kur klūpėjo Motina Teresė. Arba tada, kai esu tiesiog namie, tiesiog kambary, tiesiog ant sofos, su tiesiog artimiausiais draugais. Arba tada, kai žiūriu savo dukrai akis ir nesuprantu, kur čia žemė, kur dangus. Nes, kaip bebūtų, bet prieš ir už fotoaparato – stovi žmogus, todėl jį labiausiai ir noriu mokytis. Patirtimis, jausmais, žvilgsniais, keliavimais, nesusipratimais ir pajautimais.