Airida ir Lukas

Kartais pagalvoju, kad mano darbas galėtų būti terapija. galėčiau pasiimti žmogų, kuris nusiminęs ir vieną dieną per savaitę vežtis kartu su savim į vestuves, kur nuo ryto iki vakaro viskas sukasi meilėje – jaunieji, jaunųjų mamos ir tėčiai, močiutės apkabinimai ir draugai, puolantys į glėbius – neįmanoma nebūti laimingu.

Šitos vestuves, stebuklingai nutiko nuo pat pradžių – Nuotaka parašė iki vestuvių likus kelioms dienoms, klausdama, gal… netyčia… laisva? nusišypsojau – ta diena kaip tyčia buvo ir palikta laisvai dienai, nuvažiuot prie jūros. bet už jūrą gali būti geriau tik jūra per vestuves! važiavom į fotosesiją kartu su jaunaisiais mašinoje, ant kelių saugojau šunį, kuris dalyvavo visur kartu, o kai kuriuos kadrus dariau vienoj rankoj – fotikas, kitoj – šuns pavadėlis, bet nuo to tik visiems linksmiau.

Nepasebėjau, kaip baigėsi mano laikas, nes, o kaip įmanoma prisiminti pažiūrėt į laikrodį, kai prieš akis vyksta šokiai, per kuriuos pati linguoju į taktą. ir važiuojant namo, nepastebimai garsinu muziką ir dainuoju sau mašinoje, kaip iš gerų draugų šventės važiuodama. AČIŪ !